Potvynis miške

Augo miškas. Pažiūrėjus atrodė miškas kaip ir visi miškai. Visa miško visuomenė čia gyveno pagal pačių suformuotas taisykles ir roles. Meškos buvo teisėjai. Vilkai ir laputaitės - angelai sargai policininkai. Paukšteliai gi - žinių pranešėjai. Na, o bebrai … Už ką atsakingi buvo bebrai?! Žinoma tik tiek, kad bebrai neaišku ką darė.

Nors veiklos miško visuomenės labui bebrai nevykdė, tačiau svajonių jie turėjo. Ir garsiai tarpusavyje, ir tyliai savo apvaliose galvose jie svajojo - visus miškus paversti pelkėmis. Bebrams atrodė, kad tai yra jų egzistencijos tikslas. Dėl to visi vieningai sutarė ir suprato, jog savo tikslui įgyvendinti reikės visos miško visuomenės pagalbos. Todėl didžiąją dalį savo laiko bebrai praleido “džiovindami” smegenis, kaip rasti būdą, kad įtikinti miško gyventojus statyti užtvankas. Juk ne veltui sena išmintis byloja - “tik svarbu labai norėti”. O bebrai norėjo. Ir galiausiai išmąstė, jog tikslui pasiekti jiems pirmiausiai reikia paskleisti žinią. Kas geriausiai tai gali padaryti?

Ogi šios srities profesionalai - paukštukai.

Bebrai pradėjo veikti nuosekliai. Visur miške jie sukonstravo lesyklas žinios skleidėjams ir po truputį juos prijaukino, laukdami tinkamo momento veikti.

Vieną žiemą dangus žemei nepagailėjo sniego. Prisnigo tiek daug, kad visa miško visuomenė suprato - potvynio neišvengs. Na, o bebrai trynė delnus iš džiaugsmo, nes pagaliau atėjo momentas, kurio jie laukė ir kuriam taip ilgai ruošėsi. Nemažaiinvestavo šitie užtvankų meistrai savo tikslui pasiekti. Paukšteliams prikaupė ypatingų skanėstų, nes žinojo, kad už juos sparnuotieji bus dėkingi ir paskleis tokias žinias, kokių reikia bebrams.

Taip pasklido lemtinga žinia - artėja didelė nelaimė - potvynis. Mes miško gyventojai turime susitelkti ir, galvodami vieni apie kitus, veikti nedelsiant. Vienintelis galimas išsigelbėjimas nuo potvynio - užtvankų statyba.

Paukštukai uoliai išgiedojo bebrų žinią miško gyventojams. Visiems tapo aišku - ateina didelis pavojus. Reikia statyti užtvankas. Visas miškas buvo paskirstytas į sektorius. Kiekvienam iš jų vadovavo atskiras bebras, nes tik bebrai turėjo žinių, kaip statyti užtvankas. Todėl visiems buvo aišku ir suprantama, kad vadovauti turi bebrai. Užtvankų statybos vyko neįtikėtinu tempu, o visi miško gyventojai džiaugėsi bei didžiavosi savo vieningumu kovoje su neganda.

Bet va… atsirado tokių miško veikėjų, kurie pradėjo abejoti užtvankos statybos reikalingumu. Jie skleidė mintis, kad užtvankos visai nereikalingos, nes miške yra daug kalvų, ant kurių gyventojai galėtų visi užlipti ir ramiai pralaukti potvynį.

Bebrai išgirdę tokias kalbas, suprato, jog turi nedelsiant diskredituoti tas eretiškas nuostatas. Paukštūnai vėl klusniai išnešiojo žinią, kurį skelbė, jog miške atsirado išprotėjusių gyventojų, kurie abejoja užtvankų statybos reikalingumu, teigdami, kad potvynio nebus. Miško žvėrys aiškiai matė - sniego miške tikrai daug, ir šyla smarkiai. Todėl tie, kurie abejojo potvynio nebuvimu, yra miško žvėrelių nedraugai. Taip atėjo momentas, kai savo profesionalumą ir atsidavimą galėjo parodyti meškos, taipogi vilkai. Nedelsiant jie ėmėsi darbo, todėl„potvynių neigėjai” buvo nutildyti.

O kai pagaliau užtvankos buvo pastatytos, visi džiaugsmingai laukė potvynio. Tačiau atsitiko ne taip kaip įsivaizdavo žvėrys. Užtvankos neapsaugojo nuo potvynio. Žuvo daug miško gyventojų.Na, o pasibaigus potvyniui, žinių skleidėjai paukštukai išnešiojo naują žinią -potvynis pareikalavo žvėrelių aukų, bet žuvusių būtų žymiai daugiau, jeigu nebūtų užtvankų, ir todėl reikia dėkoti bebrams. Be to, atsižvelgiant į jų nuopelnus kovoje su potvyniu, bebrai turi vadovauti visiems miško gyventojams. Tada bebrai priėmė sprendimą, kad užtvankos turi likti, nes tai padės kovoti su galimais ateities potvyniais, O skrajūnai tą žinią vėl paskleidė visame miške.Taip gražus žalias miškas virto pelke su salomis, ant kurių gyveno likę gyvi žvėreliai ir vis pasakodavo apie tai, kaip buvo gera gyventi miške iki potvynio, tuo pačiu šlovindami bebrus už jų drąsą ir įžvalgumą.