Kognityvinis disonansas

Jei skaitome tekstą ar išgirstame ką nors naujo, mūsų mintys turi stiprų tvarkos ir nuoseklumo troškimą. Kai smegenys turi dvi prieštaraujančias idėjas, mes patiriame kančią. Protas dažnai sprendžia šią problemą, tobulindamas idėjas tol, kol jos dera su kitomis istorijomis, kuriomis tikime esant tiesa.

Pavyzdžiui, mėsos valgytojai, kurie susidurdami su nauja informacija apie tai, kaip atsirado jų vakarienė, dėl naujos informacijos gali valgyti mažiau mėsos - taikyti strategijas, kaip susidoroti su nauja informacija, pvz., neigimu tos informacijos, nevalgymu arba taikyti abi strategijas.

Jei dvi prieštaringos idėjos yra giliai įsišaknijusios mūsų tapatybėje, protinis disbalansas gali tapti didžiuliu ir sujaukti mūsų mintis. Todėl galime patikėti net absurdiškiausiomis sąmokslo teorijomis. Kad išlaikyti sveiką protą, reikia suprasti šį reiškinį, žinomą kaip kognityvinis disonansas[1].

VISA ISTORIJA

Po stipraus žemės drebėjimo Indijoje tarp žmonių, kurie patyrė šoką, bet nepatyrė žalos, pasklido gandai apie dar baisesnę nelaimę, kuri turėjo nutikti. Tačiau nelaimė neįvyko, o psichologai ėmė domėtis, kodėl pasklido tokie gandai – atrodė prieštaringa, kad tokiu sunkiu metu žmonės dalinasi ir tiki baimę keliančiomis istorijomis.

KOGNITYVINIS DISONANSAS

Beveik 20 metų, Leonas Festingeris[2], jaunas psichologas, sukūrė patikimą teoriją: gandai ne „kelia baimę“, o „pateisina baimę“. Argumentas: jei jaučiame baimę ir jaučiamės saugūs vienu metu, mes sugalvojame paaiškinimus, kad sumažintume tokias prieštaringas dvasios būsenas. Festingeris šį psichinį disbalansą pavadino „kognityviniu disonansu“.

Kognityvinis disonansas grindžiamas idėja, kad kai dvi idėjos psichologiškai nesutampa viena su kita, mes jas keičiame ir padarome sutampančias. Tada Festingeris ištyrė, ar kognityvinis disonansas gali būti pakankamai stiprus, kad žmonės pradėtų tikėti sąmokslo teorijomis net ir tada, kai įrodyta, jog jos klaidingos. Norėdami tai išsiaiškinti, Festingeris ir du jo kolegos prisijungė prie nedidelio apokaliptinio kulto, kuriam vadovavo Dorothy Martin, priemiesčio namų šeimininkė.

KULTO STEBĖJIMAS

Dorothy Martin teigė, jog gavo žinutes nuo aukštesnių būtybių iš kitos planetos, vadinamos „Clarion“. Pranešimuose neva buvo rašoma, kad 1954 m. gruodžio 21 d. potvynis sunaikins pasaulį. Psichologai pastebėjo, kad daugelis kulto narių metė darbą ir perleido savo turtą ruošdamiesi pasaulio pabaigai. Atėjus apokalipsės dienai ir nieko neįvykus, Dorothy Martin pradėjo teigti, kad pasaulis buvo išgelbėtas dėl narių paskleistos „gėrio jėgos“.

FESTINGERIO ĮVERTINIMAS

Psichologai iškėlė hipotezę, kad siekdami susidoroti su šia situacija ir jos sukeltu sunkiu kognityviniu disonansu, kulto nariai turėjo dvi galimybes: jie galėjo arba pakeisti savo situacijas, ir atsisakyti įsitikinimų bei veiksmų, kurie suformavo jų buvusio savęs tapatybę, arba galėjo priimti naujus įsitikinimus/paaiškinimu, kad liktų kulte ir apsaugotų apie savo sukurtą įvaizdį. Ir būtent taip atsitiko. Kai kurie nariai susidūrė su faktais ir paliko kultą, kad susigrąžintų sveiką protą, o kiti tikėjo, jog Dorothy Martin istorija yra tikra.

Savo vertinime psichologas padarė išvadą, kad nariams pasitraukti buvo ypač sunku dėl 3 sąlygų:

1. Jei nariai turėjo gilių įsitikinimų, susijusių su jų kasdienybe.

2.Jei jie buvo padarę dalykus, kuriuos sunku anuliuoti, pvz,. paliko darbą ar atidavė turtą.

3. Jei jie gavo socialinę paramą iš kitų tikinčiųjų.

Leonas Festingeris vėliau rašė: „Įsitikinusį žmogų sunku pakeisti. Pasakykite jam, kad nesutinkate, ir jis nusisuks nuo jūsų. Parodykite jam faktus, ir jis suabejos jūsų šaltiniais. Kreipkitės į logiką, ir jis nesugebės suprasti jūsų minties.