Milton Friedman apie infliaciją: pinigų ir kainų teorija

Milton Friedman[1] tyrinėjo, kaip kainų pokyčiai ar infliacija veikia ekonomiką.

Kiekviena ekonomika turi tam tikrą kiekį prekių ir paslaugų, kurias galima įsigyti bet kuriuo konkrečiu metu. Infliacija reiškia bendro prekių ir paslaugų kainų lygio padidėjimą. Anksčiau buvo daug aiškinimų apie infliacijos priežastis, įskaitant didėjančius darbuotojų darbo užmokesčio reikalavimus.

1963 m. Miltonas Friedmanas ir pažangi ekonomistė Anna Schwartz išleido knygą “ 1857–1960 m. JAV pinigų istoriją” ir šis Friedmano bei Schwartz 800 puslapių darbas galiausiai pakeitė daugelio ekonomistų mąstymą apie pinigus ir infliaciją.

Kaip pinigų pasiūlos pokyčiai palyginami su prekių ar paslaugų gamybos pokyčiais. Friedmanas pastebėjo, kad jeigu pinigų pasiūla padvigubės, o ekonomikoje prieinamų prekių ir paslaugų kiekis išliks toks pat, tai kainos ir atlyginimai iš esmės padvigubės.

Šis ryšys tarp įvairių formų pinigų, įskaitant grynuosius pinigus asmens piniginėje ir pinigus jo banko sąskaitose, taip pat prekių bei paslaugų prieinamumą yra Friedmano teorijos apie infliacijos priežastį esmė.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite paprastą pasaulį, kuriame pirmadienio rytą žmonės bendrai turi 1 milijoną dolerių. Vyriausybė antradienį nusprendus padvigubinti pinigų pasiūlą, atspausdina papildomą 1 mln., nes nusprendžia pirkti sąvaržėlių už 1 milijoną dolerių. Ta pati vyriausybė paleidžia spausdinimo mašinas, kad išspausdintų naujus pinigus, kurie bus panaudoti sąvaržėlių apmokėjimui..

Kad pamatytume šio pinigų padvigubinimo poveikį, pažvelkime į konkretų pavyzdį. Marijos įmonė tiekia metalą sąvaržėlių gamintojui už milijono dolerių sąvaržėlių užsakymą. Daugiau metalo užsakoma iš Marijos įmonės. Marijos pardavimai išauga dvigubai, todėl jai reikia pridėti daugiau pamainų. Jos darbuotojai uždirba daugiau atlyginimų, o ji uždirba daugiau pelno. Marija turėdavo tūkstantį per savaitę, kurį išleisdavo savo namų ūkio prekėms ir paslaugoms. Dabar ji turi du tūkstančius per savaitę, kad galėtų nusipirkti daugiau to, ką nuolat perka. Tačiau nors pinigų reikia išleisti daugiau, turimų prekių ir paslaugų kiekis išlieka toks pat. Tai reiškia, kad už daugiau pinigų bandoma nusipirkti tą patį prekių ir paslaugų kiekį. Tai padidina prekių ir paslaugų kainas 10 procentų. Deja, pinigų kiekis padidėjo ne dešimčia procentų, o 100 procentų, todėl šis procesas tęsiasi tol, kol kainos padidėja maždaug šimtu procentų, siekiant atkurti pusiausvyrą tarp turimų pinigų ir turimų prekių bei paslaugų ekonomikoje.

Pagrindinė pamoka yra ta, kad laikui bėgant padvigubinus arba patrigubinus pinigų pasiūlą be vienodo prekių ir paslaugų augimo ekonomikoje kainos tiesiog padvigubėja arba patrigubėja.