LAIMĖS RECEPTAS

Prieš kelias dienas mankštinausi ir į galvą šovė beprotiška mintis - pasidalinti laimės receptu. Iš esmės laimei patirti reikia dviejų dalykų. Šiaip vieno... Iš tiesų tai kaip ir nieko nereiktų, tačiau išmokome būti nelaimingi, tad tam, kad išmokti atgal, „nieko“ gali ir neužtekti. Taigi... Jeigu norėtumėt nuolatos būti laimingi, prisisekit saugos diržus ir važiuojam. Pabandysiu kaip įmanoma suprantamiau paaiškinti kaip nesunkiai tai padaryti.

Jeigu norisi negaišti laiko skaitant, viską galima praleisti ir perskaityti pabaigoje esantį konspektą.

ĮŽANGĖLĖ

Pirmiausia atskirkime pelus nuo grūdų

Pradžioje reiktų draugiškai sutarti, kad laimė įvyksta mūsų galvose, tai kaip ir viskas, tėra smegenų apdorojamos ir saugojamos informacijos interpretacija. Dalis interpretavimo vyksta pasąmoningai, o kita dalimi mes manipuliuojame sąmoningai, abiem atvejais tai atspindima idėjinėmis ir emocinėmis reikšmėmis. Per daug giliai čia kapstytis neverta, užtenka atskirti dvi sąvokas. „Noriu“ ir „reikia“ - abu žodžiai yra tušti, kol prie jų nepriskiriama kažkokia siekiamybė, bet čia įsivelia pirmas niuansas darantis žmogų nelaimingu. Nors sąvoka - „reikia“ iš dalies gana suprantamai patikslina šnekamąją kalbą, tačiau tuo pačiu yra labai klaidinanti ir netgi nevartotina. Nėra pasaulyje tokio dalyko, kurio mums „reikia“ - mes „norime“. Būtent tų norų patenkinimui sukuriame žodį „reikia“ ir jį pateisiname. Kadangi „noriu“ to, tai „reikia“ tą ir panašiai... Bet čia slepiasi subtilus kabliukas, nes teoriškai tai skamba logiškai ir gražiai, bet norėdami į tualetą mes juk nesakome - "Dabar reikia pakakoti.", arba norėdami valgyti, nesakome „Dabar man reikia pavalgyti“, tai vyksta natūraliai. Žinoma, gali atsirasti gudruolių, šaukiančių, kad maistas iš dangaus nenukris ir yra dalykų, „kuriuos“ reikia padaryti, kad turėtum ką valgyti. Su tuo visiškai sutinku, pateikiau absoliučiai supaprastintą pavyzdį su siekiu atspidėti, tai, kad visi mūsų poreikiai yra tenkinami, nes mes to „norime“, o tam yra sukuriamos sąlygos, kurias pradedame žodeliu „reikia“. Tai reiškia, kad - „reikia“, nėra kažkoks blogis, o nuostabi priemonė pasiekti tai, ko užsigeidžia mūsų nuostabieji proteliai. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad po vieno, kelių ar keliasdešimties reikia, turėtų būti įgyvendinamas „noriu“, nes kitu atveju bus prastai. Tai tas pats, kas norint kakoti, būti apsimovus begalybę kelnių, jas kaip ir reiktų nusimauti, bet jeigu jų begalybė, anksčiau ar vėliau vis tiek apsišiksime... Čia susiduriame su kitu laimę trikdančiu niuansu.

Juodoji nelygybė

Taip literatūriškai pradėjau pastraipą, nes taip atrodė gražiau, o reiškia tai nenuilstamą mūsų norą lyginti save su kitais ir savo nelaimę pateisinti kito žmogaus laime, tai labai susiję su „reikia“ ir „noriu“ santykiu. Galima labai lengvai tapti nelaimingu, tam užtenka tik palyginti save su kitais žmonėmis ir įvertinti kiek kažkam „reikia“ padaryti, kad gautų tai ko „nori“. Nelaimė prasideda, kai žmogui atrodo, kad kažkam kažko „reikia“ padaryti mažiau, kad patirtų tai, ko nelaimingąjam kaip tik šiek tiek ir trūksta. Tuomet pradedama jaustis mažiau sėkmingu, gali net atrodyti, kad gyvenimas kažkam kažko davė daugiau, myli labiau, o vat man tai negerai, nes tiek visko „reikia“ padaryti ir vis tiek neturiu tai ko „noriu“. Nepaisant to, kad pati mintis logiška ir iš dalies teisinga, tačiau žmogus, „norintis“ kito žmogaus gyvenimo, yra pasmerktas nelaimei ir nuolatiniam vargui, nes kito žmogaus gyvenimo nugyventi neįmanoma, o jeigu visgi to norisi... Na tuomet kaip ir galima nusiteikti nuolatiniam nepasitenkinimui, nes kad ir kiek bebūtų daroma tai ko „reikia“ tikslas nebus pasiektas, tad liks tik laukti, kol besiakumuliuojančią įtampą atspindės gyvenimas. Jis tai iš tiesų moka labai gerai... Taip štai priėjome iki recepto sudedamųjų...

LAIMĖS RECEPTAS

Pastabumas

Pirma laimės recepto sudedamoji dalis - pastabumas. Nors reiktų šiek tiek patikslinti, nes šis pastabumas turėtų būti nukreiptas į save ir absoliučiai nuoširdus. Kas kartą kažką pastebėjus kitame žmoguje mes atsinešam tai į savo namus. Trumpam įsivaizduokime, kad namai, tai vienas kambarys, kuris sudarytas iš mūsų idėjų, vertybių, požiūrių, jausmų, o jeigu bendrai - minčių. Jame kontempliuojame ir dėliojame savo gyvenimą kaip išmanome, o išėję į pasaulį, bandome jį gyventi. Tuomet nutinka taip, kad turime ribotą erdvę, kurioje galim kažką talpinti ir plius gyvenam joje atsiskyrę nuo pasaulio. Na va, su šiuo įsivaizdavimu kulniuokime toliau... Įsivaizduokime, kad viską, ką pastebime kitame, reikia kažkur padėti. Kol kambarys pustuštis, tol atrodo, kad vietos daug ir parsinešus vieną kitą pastebėjimą sunkumų nekyla, tačiau ilgainiui savo vidinį pasaulį užpildome kažkieno kito melagystėmis, pykčiais, apkalbomis, intrigomis, kaip ir sakytum nieko bloga, o koks skirtumas... Na skirtumas šioks toks yra. Kai kambaryje nesimato nieko, tik kitų žmonių gyvenimai, tuomet sąvąjį pamatyti itin sunku, tuomet ir nutinka taip, kad „norime“ kitų gyvenimo. O fokusas tame, kad nesant pastabumui, tai nutinka nežiniomis, atrodo, kad „norai“ svarbūs gyvenimo aspektai, bet taip yra tik todėl, kad jų pilnas kambarys ir daugiau nieko nesimato. Šioje vietoje net ir bandant pastebėti tikrąjį švarų kambarį, galim tai padaryti tik akimirkai, atradus tarpelį visam jovale. Norint iš tiesų pastebėti iš ko susideda kambarys, pradžioje jį reikia ištuštinti. Kaip? Taip kaip esame išmokę tuštintis. Tam reikia skirti laiko ir būti atitinkamoje aplinkoje. Kaip žinoti kokia aplinka yra tinkama? Tinkamumas šiuo atveju asmeniškas reikalas, nes reiktų susikurti tokią erdvę, kurioje absoliučiai nėra to, kuo užpildytas kambarys. Jeigu užpildytas kitų žmonių idėjomis, jų pastebėjimais, jausmais - reikia keliauti ten, kur joks žmogus neužklys. Jeigu kambaryje pilna kūniškų pasitenkinimų, reiktų juos visiškai užraukti. Jeigu visko tiek pilna, kad visiškai neaišku, reiktų surasti būdų kaip visapusiškai save izoliuoti nuo gyvenimo, kuriame buvo įprasta gyventi. Toje erdvėje galima pabūti ir penkias minutes, ir dešimt, ir valandą ar kelias paras, bet būnant ten svarbu pastebėti kas vyksta, ką skauda ir kodėl. Tik nereiktų painioti su galvojimu apie tai... Tiesiog pastebėti... O kambariui tuštėjant pastabumą naudoti kai vėl kils noras kažką parsinešti į kambarį. Visi pykčiai nukreipti į aplinką vyksta tik todėl, kad kažko nepastėbėjom savyje. Jeigu esant kivirčui su žmogumi, pastebėtumėm ne jo daromas „klaidas“, o save, tai būtų didelis žingsnis laimės link, nes net ir nepavykus savyje suvaldyti išmoktų reakcijų pastebėjimo momentu, pastebėjimas gali tapti puikia medžiaga mokymuisi. Gyvenimas ir viskas, kas su juo susiję tiesiog yra, o tai, kad mumyse tai kelia vienokius ar kitokius išgyvenimus, priklauso tik nuo smegenų veiklos interpretacijos. Gerai... Sakysit, kad pastebit viską - pastebit liūdesį, skausmą, džiaugsmą, net ir laimę kartais pastebite, bet ji ilgai netrunka arba būna kažkieno nutraukta. Tai vat tuomet į receptą galima įmaišyti kitą sudedamąją...

Dėkingumas

Iš tiesų pastabumas nebūtų svarbus, jei susikaupusios šiukšlės kambaryje netrukdytų pasireikšti dėkingumui. Jis yra kertinis laimės aspektas. Žmogus, kuris savyje mato auką, nebus laimingas, nes jam atrodys, kad gyvenimas kažkodėl jį baudžia, skriaudžia ar dar kitaip kažkaip neleidžia laimės patirti. Dėkingas žmogus, savyje aukos nemato, net ir esant negandoms, nes tai tiesiog dar viena gyvenimo sudedamųjų, kuri iš esmės suteikia tiek pat vertės, kiek ir visi malonūs išgyvenimai. Jeigu sergantis žmogus yra gyvenimui dėkingas už ligą, net jei sakikim ir gyventi liko nedaug, tuomet iš tiesų jis neserga, o gyvena nuostabų gyvenimą, kuriame tiesiog pasireiškia liga... Prirašiau kas būtų, jeigu būtų, bet kaip dėkingumą pajausti? Paprasta... Esame malonumų vergai... Šių dienų pasaulyje net nereikia nieko smarkiai daryti, kad gauti pliūpsnį malonumo, užtenka užmesti akį į išmanųjį telefoną ir dėmesis staiga nukypsta į malonumų paieškas besikeičiančiuose paveikslėliuose. Tai pirmiausia ir mažiausia ką galima padaryti, tai atsiriboti nuo nuolat pamaloninti besistengiančių ekranų, su malonumais siejamo maisto, svaigalų ir kitų dalykų, į kuriuos dažniausiai pasisukama, kai tik pajaučiamas nuobodulys, liūdesys ar kiti, ne tokie įdomūs ar malonūs patyrimai. Tokiu būdu protas galės atsikvėpti ir pastebėti tai, kas pražūdavo kažkur malonumų džiunglėse. Žinoma, pradžioje galimai patyrimai nebus patys maloniausi, nes mūsų niekas nemokė su dėkingumu paleisti tai, kas yra malonu. Tai nereiškia, kad tai yra nuosprendis visam gyvenimui. Labiau detoksikacija tam, kad pravalius šiukšles, būtų galima aiškiau matyti... Galima gyventi neapsakomo grožio gamtoje, pievose, kurios driekiasi iki pat horizontų, bet jeigu pievos pilnos stiklo šukių, negalėsime nesusižaloję praeiti per ją basomis, atsigulti ir mėgautis sklendžiančiais debesimis... Kad patirti gamtos grožį, pievą reiktų išvalyti, o tada drąsiai be baimės galima lakstyti, voliotis, žaisti... Ir šiuo atveju labai svarbu, tą padaryti pačiam ar pačiai, nes tvarkymo darbus paliekant kažkam kitam, niekad nežinosime kur gali būti palikta stiklo šukė. Nežinau ar suprantamai parašiau metaforą, bet tai reiškia, kad laimė yra ne kažkieno, o kiekvieno iš mūsų rankose, tiesiog nereiktų klaidingai manyti, kad tai yra vien tik malonumai ir džiaugsmeliai. Laimė yra dėkingumas gyvenimui, su visais jo aspektais. Kaip ir rašiau pradžioje, nelaimingais išmokome būti... Tai įvyko todėl, kad išmokome, kad įvykiai turi skirtingą vertę, vieni žmonės yra geresni už kitus, o mes turėtumėm siekti kažkieno įvardintų vertybių, nes tai yra svarbu - skiedalai... Siekti reiktų švaros mintyse, tuomet žmogus veiktų iš nuoširdumo perspektyvos, aiškiai suprasdamas kodėl priima vienus ar kitus sprendimus, tuo pačiu aiškiai matydamas gyvenimą, kuriuo galima mėgautis be baimės susižeisti, nes žeidžia ne gyvenimas, o mūsų mintys.

KONSPEKTAS

Viską sutraukus į kelis sakinius, tai laimę būtų galima apibrėžti busena, kuomet žmogus geba pastebėti gyvenimą be filtrų ir būti dėkingas už viską, ką patiria. Priešinga laimei būsena yra išmokta ir kiekvienas gali grįšti į laimės akimirką, kuri gali tęstis ne minutę ar dvi, o nuolatos. Žodis „reikia“ yra nuostabus dalykas, nes jis nukreipia į „norų“ išpildymą. Išmokti būti laimingu reikės pastabumo ir dėkingumo. Jeigu sudėtinga pastebėti ir jausti dėkingumą, pradėti galima sau primenant pastebėti ne kitą, o save. Žinoma ir save pastebėti gali būti sudėtinga, tuomet galima susikurti aplinką, kurioje nebūtų blaškančių veiksnių, toje vietoje pastabumą galima treniruoti ir įnešti į kasdieninę aplinką. Norint patirti dėkingumą gyvenimui, pirmas žingsnis galėtų būti proto išvalymas nuo visų malonumus teikiančių stimulų ir žvilgtelėjimas į gyvenimą švariomis akimis, be tikslo kažką pamatyti, be vertinimo ką pamatyti būtų geriau ir pabandyti pastebėti savyje tūnantį dėkingumą tam, ką matai. Nei liga, nei pinigų stygius, nei netektis, negali laimingo žmogaus paversti nelaimingu, nes laimingas žmogus nėra patenkinamas specifiniais išoriniais stimulais. Esant ligai galima smarkiai sirgti arba pastebėti ligą ir ją tiesiog išgyventi, be vidinės ramybės sutrikdymo. Esant netekčiai galima kentėti dėl visko, ko daugiau nebebus arba atsisveikinti ir jausti dėkingumą už viską, kas kartu buvo patirta, ko buvo išmokta ir tebėra išmokstama dabar - atsisveikinimo akimirką. Esant kivirčui galima piktintis ir jausti nepasitenkinimą santykiais arba pastebėti, kad įvyko nesusikalbėjimas, kurio metu kažkas patiria kažką nemalonaus, tačiau tai kas nemalonu, nėra nieko blogo, nes nesusikalbėjimas yra puiki proga išmokti susikalbėjimo. Esant finansiniam nepritekliui galima liūdėti dėl to, ko nėra ir jausti neteisybę, nes kažkas turi daugiau, arba gyventi savo gyvenimą nesilygiuojant į kažką, jausti dėkingumą už gyvenimą, kuris davė tai kas yra šią akimirką. Visomis situacijomis galim patirti skirtingus pojūčius, tačiau pojūčiai neturėtų būti priežastimi, kuri mus daro laimingais arba atvirkščiai. Pojūčiai yra tik tam, kad juos pastebėti, nes būtent jie padėjo ir padeda mums tiesiog išgyventi, bet laimė su tuo neturi nieko bendra. Laimė tai mūsų protinės veiklos interpretacija, o interpretuoti galima visaip, tai ne kažkieno, o mūsų rankose.

Tai tik receptas... Neužtenka perskaityti maisto patiekalo receptą, kad lėkštėje atsirastų maisto.

Jeigu sugalvotumėte sekti recepto žingsnelius ir galiausiai nepatirtumėte laimės, prašau su manimi susiekti ir parašyti ko trūko iki to, kad laimę išgyventumėt.