VAZONAS

Žvilgsnis pro langą. Lange balkonas. Balkone vazonas. Žalią ševeliūrą vainikuoja spalvotos kekės. Balkone žmogus. Vazonas rankose. Durys užsidaro. Saule pasislėpė - šąla.

Situacija tokia, kad ar dėl chemtreilų, ar dėl Bilo vakcinos, o gal dėl bažnyčios nesantaikos gėjų atžvilgiu, o gal dėl pigių narkotikų, o gal dėl genetinių ar auklėjimo ypatybių, o gal į mane įsikūnijo Vingio parkas pastoviai kuždantis: išplėsk mane, išplėsk… Galiu mintimis bendrauti su kaiminystėje vešinčiu vazonu. Esu sumišęs, bet faktas.

“Labų dienų, vazone! Dienų labų, o kas tu toks?”. Man nepakeliamai sunku save adekvačiai vertinti, taigi, kaip esu pratęs, automatiškai pradedu teisintis: “Aš esu gyvūnas. Kažkadaise gyvenau vandeny ir turėjau uodegą. Vėliau, išrėpliojau į krantą. Prasitryniau krante ilgokai (tiksliau, urve, netoli kranto). Stabiliai gaudavau malkų, nes krante buvo rimtesnes chebros. Visokių ten maksimusų ir dar baisesnių tireksų. Tas kėlė įtampą. Dar ten vyko įvairiausios veiklos, kurios kėlė man rūgštis: asteroidai, karšta, šalta, vanduo urve… Taigi, pasinaudodamas uodega įsiropsčiau į aukštą augalą. Apsižvalgiau, apačioj trinasi kažkokia dantyta tusovkė ir dar yra obuolių ant šakos, kurioj sėdžiu. Tiek tos, patūsinsiu kitą kartą. Sėdžiu tarp lapų, žiaumoju obuolius. Kompanijos ir “pizdako” deficito nejaučiu. Šalia poruojasi panašūs į mane. Tiksliau, visi poruojamės, kai yra laisvo nuo obuolių, vabalų žiaumojimo ir konfliktų, laiko. Ir dar ta uodega, berods, trumpėja… Dantyta tusovkė atvilko prie augalo kažkokį stambų gyvį didelėm, kvailom akim ir ilgom blakstienom. Pradėjo jį ryti, susibarė, apsistumdė ir nuvarė poruotis. Bežiūrint, į tas dideles akis, galva pradėjo suktis nuo dviprasmiškų minčių ir tik jobst… Ir aš jau ant to gyvio, tiksliau ant to, kas iš jo liko. Lipt atgal į augalą, bet uodega! Besismaukydamas aplink akytas liekanas, kažkokiais būdais prigaunu save, kad jau griaužiu kaulus ir laižau akis. Po kurio laiko, į mane panaši chebra jau apačioj ir gvėšisi kaulų, kai yra laisvo laiko nuo poravimosi su manim ir vietoj manęs… Įvyksta dar labai daug ir įvairios velniavos, kuri man sukelia dviprasmiškų, triprasmiškų… Minčių ir tos mintys jau manęs niekada nebepalieka. Gal pasigavau galvos virusą? Kaip bebūtu, dabar esu kas esu ir su visom savo mintim stoviu prieš tave, vazone.”

“Keistas tu kažkoks, gyvūne. Nėra meilės tavo gyvenime. Ir rūpestėlio trūksta. Manau, dėl to, kad esi su barzda, menkai spalvingas ir dar atsiduodi kažkuo… Ir dar tas tavo judrus egzistavimo būdas ir nesveikas polinkis keistis. Makaluojiesi visur… Žiūrėk į mane ir gėrėkis! Aš spinduliuoju grožiu, skleidžiu nuostabų kvapą, nesantykiauju su nepatikimais gyvūnais. Manęs nelanko pavojingos mintys. Namai mano saulėti ir šilti. Stresas man nebūtinas. Esu sutvertas būti mylimas, laistomas, maitinamas, aukštinamas. Ir tu privalėsi mane pamilti. Ir šypsotis man. Ir rūpintis mano gerbūviu. Ir jeigu sugalvosiu pakeisti spalvą ar pagerinti savo kvapą, ar nusimarginti šonus, privalėsi man padėti. Ir kuo greičiau. Ir net nedrįsk prieštarauti ar piktintis, nes aš ne vienas. Mūsų daug ir mes įprasminam šį pasaulį. Mūsų kryptis į Saulę!!!”.

Pasineriu atgal į savo mintis.

Žmogus balkone. Vazonas rankose. Saulė danguje. Vazonas neįveikia Žemes traukos ir nukrenta. Keista, bet nedemonstruoja potencialo kilti į Saulę ir net apčiulpti kaulą… Įdomu kodėl?

O gal priežastis pavojingų minčių trūkumas? O gal to neaiškaus kvapo nebūvimas. O gal velniavos eliminavimas? O gal “pakrautų malkų” deficitas? O gal visapusiška meilė? O gal…

Kažkas nugalės arba išgelbės ir žmonių pasaulį. Gal tai bus meilė, o gal gamtos dėsniai, o gal…