Bonhoefferio kvailumo teorija

Dietrichas Bonhoefferis[1] teigė, kad kvaili žmonės yra pavojingesni už piktus. Taip yra todėl, kad mes galime protestuoti prieš piktus žmones arba su jais kovoti, tačiau prieš kvailus esame visiškai neapsaugoti ir bejėgiai.

Šis Bonhoeffer tekstas yra įspėjimas laisvai visuomenei, kas gali nutikti, kai tam tikri žmonės įgyja per daug galios.

Tamsiausiame Vokietijos istorijos skyriuje, tuo metu, kai kurstoma minia mėtė akmenis į nekaltų parduotuvių savininkų langus, o moterys ir vaikai buvo žiauriai žeminami atvirame lauke, Dietrichas Bonhoefferis, jaunas pastorius, pradėjo viešai pasisakyti prieš žiaurumus.

Po daugelio metų bandymo pakeisti žmonių nuomonę, Bonhoefferis vieną vakarą grįžo namo ir jo paties tėvas turėjo jam pasakyti, kad jo kambaryje laukia du vyrai, kad jį išsivežtų.

Kalėjime Bonhoefferis pradėjo mąstyti, kaip jo poetų ir mąstytojų šalis virto bailių, sukčių ir nusikaltėlių kolektyvu. Galiausiai jis padarė išvadą, kad problemos šaknis yra ne žmonių piktumas, o žmonių kvailumas.

Savo garsiuosiuose laiškuose iš kalėjimo Bonhoefferis teigė, kad kvailumas yra pavojingesnis gėrio priešas nei piktumas, nes nors „galima protestuoti prieš blogį; jį galima atskleisti ir užkirsti kelią naudojant jėgą, tai nuo kvailumo esame neapsaugoti. Nei protestai, nei jėgos panaudojimas čia nieko nepasiekia.

Faktais, kurie prieštarauja kvailo žmogaus išankstiniam nusistatymui, tiesiog nereikia tikėti, o kai jie yra nepaneigiami, jie tiesiog nustumiami į šalį kaip nereikšmingi, kaip atsitiktiniai. Visu tuo kvailas žmogus yra patenkintas savimi ir, būdamas lengvai susierzinęs, tampa pavojingas puldamas.

Dėl šios priežasties bendraujant su kvailu žmogumi reikia būti atsargesniam nei su piktavaliu. Jei norime sužinoti, kaip įveikti kvailumą, turime stengtis suprasti jos prigimtį. Tai aišku, kvailumas iš esmės yra ne intelekto, o moralinis trūkumas. Yra žmonių, kurie yra nepaprastai protingi intelektualiai, tačiau kvaili, ir yra tokie, kurie yra intelektualiai nuobodūs, bet ne kvaili.

Susidaro įspūdis, kad kvailumas yra įgimtas defektas, o tai, kad tam tikromis aplinkybėmis žmonės tampa kvaili arba, tiksliau, leidžia, kad jiems taip nutiktų.

Žmonėms, gyvenantiems vienatvėje, šis trūkumas pasireiškia rečiau nei grupėse. Taigi atrodytų, kad kvailumas galbūt yra mažiau psichologinė nei sociologinė problema.

Akivaizdu, kad kiekvienas stiprus galios pakilimas, nesvarbu, ar tai būtų politinio ar religinio pobūdžio, didelę žmonijos dalį užkrečia kvailumu. Beveik taip, lyg tai būtų sociologinis-psichologinis dėsnis , kai vieno galiai reikia kito kvailumo.

Čia vyksta ne tai, kad konkretūs žmogaus gebėjimai, tokie kaip intelektas, staiga sugenda. Atvirkščiai, atrodo, kad dėl didžiulio didėjančios galios poveikio žmonės praranda vidinę nepriklausomybę ir daugiau ar mažiau sąmoningai atsisako savarankiško mąstymo. Tai, kad kvailas žmogus dažnai būna užsispyręs, neturi mūsų apakinti nuo to, kad jis nėra nepriklausomas. Bendraujant su juo žmogus iš esmės pajunta, kad turi reikalą visai ne su juo kaip su asmeniu, o su šūkiais, kurie jį užvaldė.

Jis yra užkeiktas, apakintas ir yra skriaudžiamas pačia savo esybe. Taip tapęs beprotišku įrankiu, kvailas žmogus taip pat toleruos bet kokį blogį – nesugebės suprasti, kad tai blogis.

Tik išlaisvinimo veiksmas (fizinis), o ne nurodymas, gali įveikti kvailumą. Čia reikia susitaikyti su tuo, kad daugeliu atvejų tikras vidinis išsivadavimas tampa įmanomas tik tada, kai išorinis išsivadavimas įvyksta. Iki tol turime suprasti, kad bandymai įtikinti kvailą žmogų žlugs.

Bonhoefferis mirė dėl jo dalyvavimo sąmoksle prieš Adolfą Hitlerį 1945 m. balandžio 9 d. auštant Flossenbürg koncentracijos stovykloje, likus vos dviem savaitėms iki šios stovyklos JAV karių išlaisvinimo.

„Žmogaus veiksmas kyla ne iš minties, o iš pasirengimo būti atsakingam. Didžiausias moralinės visuomenės išbandymas yra toks pasaulis, kurį ji palieka savo vaikams” - Bonhoefferis kartą pasakė.