Žvaiždžių karų programa

1983 m. Kovo 23 d. prezidentas Ronaldas Reaganas (3) paskelbė Strateginės gynybos iniciatyvą (SDI), kuri dar kitaip vadinosi „Žvaigždžių karų programa“(1). Šia programa buvo siekiama sukurti priešraketinės gynybos sistemą, skirtą apsaugoti JAV nuo balistinių strateginių branduolinių ginklų (tarpžemyninių balistinių raketų ir povandeninių laivų paleistų balistinių raketų) atakos.

Strateginė gynybos iniciatyvos organizacija (SDIO) buvo įkurta 1984 m. JAV gynybos departamente, kad prižiūrėtų plėtrą. Buvo ištirtas platus asortimentas pažangių ginklų koncepcijų, įskaitant lazerius, dalelių pluošto ginklus, antžemines ir kosmines raketų sistemas, įvairias jutiklių, valdymo ir valdymo bei didelio našumo kompiuterines sistemas, kurios būtų reikalingos valdyti sistemą, susidedančią iš šimtų kovos centrų ir palydovų, aprėpiančių visą pasaulį. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo išbandyta keletas šių koncepcijų, o atskirų šios sistemos dalių tobulinimas tęsiasi iki šiol.

SDI buvo prieštaringai vertinamas ir kritikuojama dėl galimybės įžiebti naujas ginklavimosi varžybas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pasibaigus šaltajam karui ir sparčiai mažinant branduolinius arsenalus, politinė parama SDI žlugo. SDI oficialiai baigėsi 1993 m., kai prezidento Billo Clintono(2) administracija nukreipė savo pastangas balistinių raketų mažinimo linkme.

Kai mokiausi mokykloje šaltasis karas buvo pačiame įkarštyje. Teko mokytis, kaip elgtis branduolinio sprogimo atveju. Gerai pamenu kaip mokė: esant lauke ir pastebėjus žybsnį reikia staigiai gulti ant žemės, galva turi būti nukreipta nuo žybsnio ir būtina užsidengti visas atviras kūno vietas. Kadangi tuo metu buvome mokomi kaip ateistai, tai melsti dievui nereikėdavo. Kai baigėsi šaltasis karas atrodė, kad blogis nugalėtas ir pasaulyje įsivyraus demokratija, tvarka ir santarvė. Bet tikriausiai taip atrodė ir po pirmojo bei antrojo pasaulinio karo.

Apie ateitį galiu tik tiek pasakyti : kad tik nebūtų karo.