Napoleono kepurė

Faktinė informacija

1814 m. balandžio 6 d [1]. - nominali Burbonų restauracijos pradžia; jubiliejaus data, kai Napoleonas atsisako sosto ir yra ištremtas į Elbą.

Napoleonas Bonapartas [2] (1769 m. Rugpjūčio 15 d. - 1821 m. Gegužės 5 d.) Buvo Prancūzijos karinis ir politinis lyderis. Jis iškilo per Prancūzijos revoliuciją ir vadovavo kelioms sėkmingoms kampanijoms per revoliucinius karus. Būdamas Napoleonu I, jis buvo Prancūzijos imperatorius nuo 1804 iki 1814 m. ir trumpai 1815 metais. Napoleonas daugiau nei dešimtmetį dominavo Europos ir pasaulio reikaluose, vadovaudamas Prancūzijai prieš daugybę koalicijų Napoleono karuose. Jis laimėjo daugumą šių karų ir didžiąją daugumą savo mūšių, sukurdamas didelę imperiją, valdžiusią žemyninę Europą iki jos galutinio žlugimo 1815 m. Vienas iš didžiausių vadų istorijoje, jo karai ir kampanijos yra studijuojamos karo mokyklose visame pasaulyje. Jis išlieka viena žymiausių ir prieštaringiausių politinių veikėjų žmonijos istorijoje.

Nuomonė

Paskaičius šiandien apie Napoleną, iš karto prisiminiau kelią. Kelią mūsų Lietuvoje.

Man šitas kelias ypatingas. Ypatingas, nes veda į mano gimtąjį miestą. Ypatingas, nes važiuojant juo smagiau būti keleiviu ir grožėtis kalniukais, ežerėliais, jaukiais mažais miesteliukais, lubinų mėlynumu…Būtent juo man visada mieliau važiuoti negu greitkeliu.

Sunku būtų įsivaizduoti lietuvį, kuris nežino šito kelio - iš Vilniaus į Suvalkiją. Gabūt skirtingai jį vadina, bet tikiu, kad dauguma jį žino, juo keliavę ir keliauja. Bet va, ar visi žino, kad prie šito kelio pūpso didžiulė žaliai žalia Napoleono kepurė? Ne, jos negalima užsidėti ant galvos. Tačiau į ją galima įkopti ir pasigrožėti toliais iš aukštai.

Tikrai nežinau, iš kur mano tėtė tai sužinojo, o gal pats sugalvojo (tokių pasakų, kurias jis sekdavo, nesu niekur skaičius, nei girdėjus…), tačiau kai važiuodavom su juo Zil sunkvežimiu, mums abiems su broliu klausant tėtės pasakos seilė nutįsdavo - ir ta nepaprasta emocija išlikus iki šiandien. Pamenu, jog šventai tikėjau, jog Napoleono armija, kuri keliavo į Vilnių, buvo išsekus nuo nuovargio. Todėl Napoleonas įsakė savo kariams supilti kalną, ant kurio būtų galima saugiai miegoti. Taip kariai savo kepurėmis nešė smėlį, žemę ir užduotis buvo įvykdyta.

Turbūt nelabai kas patikės, kad kepurėmis galima supilti kalną, bet ir neturiu tokio tikslo - įtikinti. Pagalvojau, kad galbūt kaip ir mano tėtės pasakų, taip pat ir šitos istorijos - legendos niekas negirdėjęs. Gal ir jums bus įdomu žinoti, iš kur atsirado tas ypatingos formos kalnas “ant Prienų kelio”[3]. Dalinuosi dalele istorijos, gal tikros, gal išgalvotos. Juk taip smagu pažadinti savo vaizduotę, kuri turbūt kiekvienam iš mūsų piešia kitokią emociją - stebuklingą, paslaptingą, neįtikėtiną.

Subjektyvus ateities matymas

Nesu iš tų, kurie visa, kas buvo praeityje liaupsina, o kas vyksta dabar, koneveikia. Bet truputį liūdna, nes atrodo, kad pasakų ar šiaip kokių tai istorijų šių laikų mažyliai girdi ne dažnai. Galbūt klystu… Nieko nekaltinu. Nieko nenoriu mokyti ar moralizuoti. Bet būtų gaila, jei pasakos išnyktų. Vaikystė be pasakų kaip Napoleonas be kepurės.